Simboliai išorėjė

Tai kas vyksta išorėje, panaudok kaip simbolius, kviečiančius pažvelgti į savo vidų.

KĄ MATAI APLINK SAVE?
Kas tave džiugina, liūdina, kas vyksta ramybėje ar chaose, visa tai sukurta tau, kad giliau ieškotum ir atrastum savyje.

APSINIAUKUS DIENA
Matai dangų užklotą pilkais debesimis, tai simbolis to, kad debesys tarsi uždanga, to, kad už jų visada šviečia saulė. Debesys ateina ir praeina, tai vyksmas, nepaliečiantis to kas yra už jų. Tavo vidinė saulė visada šviečia. Ji tiesiog yra kaip buvimas, to, kas nekinta, tik pridengta laikinam.


NERAMUMAI PASAULYJE
Tai simbolis, to, kad žmonija valdoma baimės, grimzta į konkurenciją, priešiškumą, nepasitenkinimą. Už viso to yra nepajudinama jėga- ramybė, kurioje viskas vyksta. Ramybė, tai kaip baltas popieriaus lapas, ant kurio rašoma visa chaoso istorija, juodai ant balto. Aiškiai, tam, kad pamatytum. Nuo Tavęs priklauso, kokiu tonu ir greičiu skaitysi tą istoriją. Nuo tavęs priklauso, iš kokios pozicijos žvelgsi, ar būsi baltu popieriaus lapu, ar susitapatinsi su užrašytomis teksto raidėmis. T.y. ar tu žvelgsi iš ramybės, ar pasiduosi chaosui.

ŽIEMA IR ŠALTIS
Gamta geriausiai žino, kokiai jai būti. Žiema tai simbolis, kad po šiltų dienų, po žydėjimo, ateina metas grįžti į save, užsisklęsti, savotiškai „sustingti“, tam kad pabūti savyje. Šilčiau apsirengti (išlikti savyje), pasišildyti prie židinio (atrasti savo vidinę šviesą). Medžiai numeta lapus, neduodami vaisių, jie ruošiasi kitam etapui- brandinti pavasaryje sėklas, tam kad vėliau pamaitinti Tave. Šis periodas taip pat reikalingas ir yra ypač svarbus. Tai pasiruošimas, nors atrodytų stabtelėjimas. Tai iš tiesų vyksmas, natūralus, cikliškas vyksmas.

CHAOTIŠKI SANTYKIAI
Kartais pastatytas tvirtas namas, atsiradus plyšiams tarp plytų, ima ir griūva, po truputį, kartais staigiai, sukrėstas, motinos gamtos sukelto, žemės drebėjimo. Visa tai tam, kad parodytų, jog nėra nieko stabiliau už laikinumą, ir kad laikas dėlioja viską į savo vietas, taip kaip turi būti. Kam? Kad parodytų, tavo galią. Galią stebėti griūtį, ir kantriai surinkus pamatines plytas, iš naujo dėti tvirtą pamatą, šį kartą klausant savo vidinės išminties.

ŽMOGAUS AKYS
Tai visada yra simbolis, kuriame slypi tokia pat vidinė išmintis, kaip ir visuose. Vienos akys mėlynos, kitos žalios, prisimerkusios, lakstančios į šalis, sutelkusios dėmesį. Visokios. Tačiau esmė už jų visada ta pati. Esmė kurioje Tavo ir kito žvilgsnis turi galimybę susitikti, susitikti iš tiesų, tikrume. Iš tiesų pamatyti kito skausmą kaip savo, kito meilę, kaip savo, kito esmę žvelgiant iš savo esmės.

Kai mes esame tikri patys prieš save, simboliai mums kalba apie tikrumą.

Kai mes bėgame ir nenorime matyti šviesos, mus nešasi tamsa. Kai mes stabtelime chaose ir pasakome stop, visą aplink sustingsta ir klausosi. Klausosi, kas bus. Kokį žingsnį žengsime. Ar tą patį, o gal kitą- savo vidun?

Visos progos, situacijos, metų laikai, žmonės, paukščiai danguje, minutės tylos ir triukšmo, visada kviečia susitikti, tave su tavo esme. Visa tai simboliai, parašytos istorijos, ant balto, nepaliečiamo popieriaus lapo, kad sutiktum jo egzistavimą. Visas pyktis ir liūdesys pasimato tau tada, kai kviečia išsiilgusi vidinės ramybės galia.

Viso gyvenimo simboliai yra sukurti tau ir dėl tavęs. Tau spręsti, kaip juos panaudoji, kaip matai ir ar juos pasitinki. O ar matai? Ar pasitinki?

Atmink, visada, visada, visada,
Tavo galia visada Yra Tavyje.
Tavo ramybė visada Yra Tavyje.
Baltas popieriaus lapas visada Esi Tu.