Nepaprasti ir Šventi santykiai

Kodėl sunku santykiuose?

Sunku, kai vadovauja Ego: Noriu, kad santykiai užpildytų spragas manyje, ir tai ko man trūksta, reikalauju iš kito.

Lengva, kai vadovauja Širdis: Aš priimu kitą tokį, koks jis yra, ir įžvelgiu prasmę santykiuose išgyti pačiam ir suteikti galimybę išgyti kitam.


Knygoje „Grįžimas meilėn“ (autorė Marianne Williamson) gražiai aprašo „Nepaprastų“ ir „Šventų“ santykių skirtumus knygoje. Čia galite rasti atsakymus, kodėl skauda ir kur slypi lengvumo paslaptis.

NEPAPRASTI SANTYKIAI

„Nepaprasti meilės santykiai yra svarbiausias ego ginklas, kuriuo jis atkerta jums kelią į Dangų.“

Visiems troškimas rasti tobulą vyrą ar žmoną. Tai beveik kultūrinė manija. Tačiau iš tiesų, tobulos poros, kuri išspręs visas bėdas, verčia ieškoti didžiausia žaizda mūsų psichikoje, ir kad toks įsitikinimas yra viena galingiausių ego įteiktų iliuzijų. Ji įvardijama kaip „nepaprastų santykių“ iliuzija. Nors sakydami žodį „nepaprastas“, žmonės dažnai turi omenyje ką nors nuostabaus, šiuo požiūriu, „nepaprastas“ reiškia išskirtinį ar kitokį daiktą arba reiškinį, o tokias sąvokas vartoja ego- ne dvasia. Nepaprasti santykiai yra grįsti baime.

Dievas sukūrė tik vieną- vienagimį Sūnų ir visus myli kaip vieną. Nė vienas nesame išskirtinis ar nepaprastas, nes nėra nė vieno, kuris būtų atskiras nuo visų kitų. Troškimas rasti tą vienintelį, „nepaprasta“ asmenį, atskirą Dievo Sūnaus dalelę, kuri užpildys tuštumą mumyse ir kurios dėka tapsime išbaigti, galiausiai suteikia mums daug skausmo, nes pats savaime yra klaidingas. Puoselėdami tokį troškimą, tikimės išsigelbėti atskirai nuo visumos, ne susivienydami su ja. Išbaigti pasijusime tik pamilę Dievą, o mylėti Dievą- mylėti visus. Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad su visais mus turi sieti vienodi santykiai, tačiau su visais ir visada stenkimės iškelti į paviršių tą patį turinį: brolišką meilę ir draugystę, pranokstančią pavidalų ir kūnų skirtumus.

Mums atsiskyrus nuo Dievo, Jis sukūrė Šventąją Dvasią, o tada atsakydamas į Šventosios Dvasios sukūrimą, ego įpiršo mums nepaprastų santykių idėją. Atsiskyrę nuo Dievo, viduje pajutome skaudžią tuštumą, ir dauguma mūsų vis dar jaučia. Vienintelis šio kankinančio tuštumos pojūčio priešnuodis yra Atpirkimas, arba grįžimas pas Dievą, nes skauda mums dėl to, kad atsisakėme mylėti.

Ego pasakoja kitokią istoriją. Jis įrodinėja, kad mums reikalinga meilė, kad mums reikalinga meilė turi ateiti iš kokio nors kito žmogaus, pasak jo, egzistuoja. vienas ypatingas asmuo ir tik jis galės užpildyti tuštumą viduje. Kadangi troškimas sutikti ypatingą asmenį neatsiejamas nuo įsitikinimo, kad esame atskiri nuo Dievo, pats šis troškimas simbolizuoja troškimą atskirumą ir dėl jo mus kamuojančią kaltę. Taigi šios paieškos persmelktos atskirumo energija. Minėtas troškimas gimsta iš kaltės jausmo ir į jį veda. Štai kodėl artimiausi santykiai kartais baigiasi pačiais aršiausiais kivirčais. Mes perkeliami pyktį kitam asmeniui, nors iš ties pykstame ant savęs už tai, kad atsiskyrėme nuo meilės šaltinio.

Tai jog labai dažnai, kai tariamės iki ausų įsimylėję kokį asmenį, tai iš tikrųjų yra bet kas, tik ne meilė. Nepaprasti santykiai grįsti ne meile, o kaltės jausmu. Nepaprasti santykiai yra ego būdas nuvilioti mus nuo Dievo. Tai svarbiausia ir pagrindinė stabmeldystės forma: manome, kad išbaigtumo pojūtį ir ramybę mums gali suteikti kas nors kitas, o ne Dievas. Ego mums kužda, kad kažkur gyvena ypatingas asmuo, kuris išlaisvins mus nuo viso skausmo. Sąmoningai mes tuo netikime, bet šis tikėjimas vis tiek slypi mumyse. Kultūra įskiepijo mums šią idėją per knygas, filmus, dainas, reklamas, o visų svarbiausia, per kitų ego sąmokslą. Šventajai Dvasiai tenka užduotis permainyti išdavikišką „nepaprastos“ meilės energiją ir sugrąžinti jai šventumą.

Nepaprastų santykių idėja verčia mus pernelyg sureikšminti kitus žmones, jų elgseną, pasirinkimus, požiūrį į mus. Ji įbruka mums mintį, kad negalime būti tiesiog laimingi, be kito asmens, kai iš tikrųjų esame išbaigti ir vientisi tokie, kokie esame. Nepaprasta meilė yra „akla“, ji siekia užgydyti nesamą žaizdą. Ja stengiamasi užpildyti plyšį tarp mūsų ir Dievo, kai tas plyšys iš tikrųjų neegzistuoja, nors ir verčia mus kentėti. Manydami, kad atotrūkis nuo Dievo tikras, ir nesąmoningai susiedami pilnatvės pojūtį su kokiu nors kitu žmogumi, tik dar labiau sustipriname atskirumo pojūtį, užuot jį atitaisę.

Paklusdami Šventajai Dvasiai susitinkame tam, kad dalytumėmės džiaugsmu. Paklusdami ego, susitinkame dalytis neviltimi. Vis dėlto neigiamais jausmais dalytis neįmanoma, nes jie yra iliuzija. „Nepaprasti santykiai yra sąjunga, atimanti tikros sąjungos galimybę.“

Santykiai skirti ne tam, kad būtų sujungti du emociniai ligoniai, iš dviejų nevisaverčių dalių sulipdant vieną visavertę. Santykius išties turėtų užmegzti du vientisi žmonės, idant kartu galėtų geriau pašlovinti Dievą.

Nepaprasti santykiai yra ego priemonė mus atskirti. Remdamasis vidinės tuštumos idėja, jis vis klausia: „Ką iš to gausiu?, o štai Šventoji Dvasia domisi: „Ką galiu duoti““ Ego siekia išnaudoti kitus žmones savo poreikiams tenkinti. Šiais laikais visur girdime kalbant apie tai, „patenkina santykiai mūsų poreikius ar ne“. Tačiau paversdami santykius savo poreikių tarnu, atimame iš savęs galią, nes puoselėjam iliuziją, kad mums ko nors trūksta. Paklusdami ego be paliovos ko nors ieškome, bet radę viską sugadiname.

Kartą man paskambino viena draugė ir papasakojo apie savo pasimatymą su išties jai patikusiu vyriškiu. Kitą savaitę ji vėl paskambino, bet tą kartą ne su tokiomis geromis naujienomis. Tas simpatingas vyriškis į kitą pasimatymą neatėjo, nes sutrukdė kažkokie reikalai. Nuo to karto jis liovėsi jai patikti. „Niekam neleisiu šitaip su manimi elgtis,- pasakė draugė man. – Esu pasirengusi santykiams“
„Ne,- tariau aš. – Jei kitas asmuo neturi galimybės klysti, santykiams pasirengusi nesi.“
Ego pasiūlė jai atstumti vyrą, nes esą ji yra pasirengusi tikriems santykiams, tačiau išties siekė užtikrinti, kad niekada jų neužmegztų. Ego ieško ne meilės objekto, o to, kurį galėtų užsipulti. Jo šūkis toks: „Ieškok, bet nerask!“ Ji ieško savo atspindžio, dar vienos Kristaus veidą dengiančios kaukės. Nepaprastus santykius užmezgę žmonės bijo vienas kitam parodyti savo silpnybes ir baimes, nes baiminasi, kad partneris jį paliks. Aš darau prielaidą, kad tu taip pat greitas pasmerkti kaip ir aš. Be to, netrykštu noru pamatyti savo silpnybes ir trūkumus, nes mane erzina mintis, kas susidėjau su tokiu netobulu žmogumi. Visa tai trukdo mums būti savimi, taigi užkerta galimybes augti. Nepaprasti santykiai įamžina mus kankinantį maskaradą, kai visi desperatiškai stengiamės pritraukti meilę dėdamiesi tokiais, kokie nesame. Tariamai ieškodami meilės, puoselėjame neapykantą sau ir griauname savigarbą.

Koks stebuklas čia įmanomas? Padėtis pasikeis, jei mintis apie nepaprastumą pakeisime mintimis apie šventumą. Santykiuose atsiskleidžia daugybė baime persmelktų mąstysenos modelių- mes puolame ir ginamės, kaltiname ir savinamės. Kad ir kaip apdairiai juos maskuotume, viskas dažnai susiklosto taip, kad nelieka nieko kito, kaip tik pulti ant kelių. Toks išeities taškas visuomet palankus. Meldžiame Dievo, kad padėtų mums suvaldyti mintis ir jausmus. Jei įteiksite Šventosios Dvasios globai bet kokius santykius, galite būti tikri, kad kentėti neteks.

ŠVENTI SANTYKIAI

„Šventi santykiai yra tie patys seni, bet permainyti nepaprasti santykiai.“

Kaip jau minėta, nepaprastų santykių idėją ego mums pakišo atsakydamas į Šventosios Dvasios sukūrimą, o pastaroji savo ruožtu tada mums pasiūlė šventų santykių ideją. Šventi santykiai yra tie patys seni, bet permainyti nepaprasti santykiai. Nepaprastų santykių scenarijus toks: mąstome vadovaudamiesi ego, mus apjungia baimė, o susitinkame ne mes, bet mūsų kaukės. Šventumą santykiai įgauna tada, kai padedami Šventosios Dvasios, suvokiame meilės paskirtį ir susitinka mūsų širdys.

Štai apibrėžimas nusakantis nešventos ir šventos sąjungos skirtumus:
„Nešventi santykiai pagrįsti skirtumais, kai abu asmenys mano, jog kitas turi tai, ko neturi jis. Jie susitinka tam, kad užpildytų plyšį savyje ir apiplėštų kitą. Jie būna kartu, kol supranta, kad vogti nebėra ką, o tada eina tolyn. Taip jie klaidžioja po svetimųjų pasaulį, gyvena su kažkieno kūnu po vienu stogu, viename kambaryje, bet atskiri ištiso pasaulio. Šventi santykiai paremti kitokia prielaida. Abudu asmenys pažvelgė į savo vidų ir ten nerado jokio stygiaus. Suvokdami savo išbaigtumą, jie susijungia ir grindžia juo savo santykius, nė akimirkai nenustodami jaustis vientisume..

Nepaprasti santykiai moko nekęsti vienas kito, o šventi santykiai gydo mus nuo pasibjaurėjimo savimi. Pirmuoju atveju nuolat stengiamės paslėpti savo silpnybes, antruoju- suprantame, kad abu turime dar neužgijusių žaizdelių ir kad kartu esame tam, jog visos jos užgytų. Užuot bandę dangstyti savo trūkumus, puoselėjame abipusį atlaidumą, nes žinome, kad jis nuostabiausias vaistas. Edeno sode Adomas ir Ieva vaikščiojo nuogi, bet nė trupučio to nesidrovėjo. Čia turimas omenyje ne fizinis nuogumas. Ši Biblijos alegorija kalba apie emocinį nuogumą, kai žmogus yra visiškai tikras ir atviras, bet nesigėdija ir nesidrovi, nes jaučia, kad kitas priima jį tokį, koks yra.

Santykiai lyginami su įrėmintu paveikslėliu. Ego labiau domisi rėmu, tobulo, visas problemas išspręsiančio asmens idėja, o ne pačiu paveikslu, tai yra asmeniu. Rėmas yra labai puošnus, padabintas rubinais ir deimantais. Tačiau, rubinai yra mūsų kraujas, o deimantai- ašaros. Štai kokia nepaprastumo esmė. Tai ne meilė, o išnaudojimas. Meile mes dažnai vadiname neapykantą ar, geriausiu atveju, plėšikavimą. Nors galbūt to neįsisaviname, neretai ieškome asmens, kuris turi tai, ko labai stinga mums, ir gavę nuo jo nusisukame. Šventi santykiai yra tada, kai mus domina pats paveikslas. Rėmas mums reikalingas tik tam, kad galėtume pakabinti paveikslą jam skirtoje vietoje. Brolis mus domina ne dėl to, ką gali mums duoti. Mus domina pats brolis ir taškas.

Šventi santykiai visų pirma yra dviejų brolių draugystė. Kartu esame ne tam, kad tikrintume vienas kitą, patrauktume į teismą naudotumėmės kitu tenkindami savo ego poreikius. Kartu esame ne tam, kad sutvarkytume, pakeistume ar menkintume kitą asmenį. Kartu esame, kad palaikytume jį, atleistume ir gydytume vienas kitą. Atsimenu vieną įvyki, nutikusį konsultuojant porą, kurios santykiai jau baigė griūti. Vyras pradėjo susitikinėti su kita, o moteris dėl to niršo. Per bendra pakalbį ji priekaištaudama išpoškino: „Tau ji patinka tik dėl to, kad nuolatos suokia, koks esi nuostabus!” Vyras labai rimtai pasižiūrėjo į ją ir tyliai tare: “Taip, manau, šitai vaidina ne paskutinį vaidmenį.”

Kaip atrasti šventus santykius?

Atraskite juos ne prašydami Dievo pakeisti partner, o prašydami, kad Dievas pakeistų jūsų protą. Juk nebėgsime nuo patrauklaus asmens vien bijodami pakliūti į nepaprastų santykių iliuziją. Vos atsiradus meilės galimybei, kyla ir pavojus įsipainuoti į “nepaprastumo” tinklus. Dažnai klausiu publikos: “Ką pirmiausia reikia daryti sutikus patrauklų žmogų?” O jie choru man atsako: “Melstis!” Malda galėtų būti maždaug tokia: „Brangus Dieve, abu puikiai žinome, kaip labaii esu linkęs į neurozes, kai įsimyliu. Paimk mano potraukį šiam žmogui, mano mintis ir jausmus jam ir panaudok savo tikslams. Tegul rutuliojasi šie santykiai pagal tavo valią. Amen.“

Dvasinė pažanga primena detoksikaciją. Kad atsikratytume toksinų, pirmiausia jie turi sukilti. Mums pradėjus melsti išgijimo, atsiveria visos žaizdos ir mes jas aiškiai pamatome. Santykiai kuriuos savo tikslais naudoja Šventoji Dvasia, ne nuslopina ar paslepia, o apnuogina visa, kas trukdo mylėti. Mes nepametame proto, tad galime įsisąmoninti visus disfunkcinius modelius, o tada prašome Dievo, kad parodytų mums kitč kelią.

Santykiai prilygsta apsilankymui pas Dieviškąjį gydytoją. Kaip gydytojas padės mums, jei neparodysime jam savo žaizdų? Kad išsigydytume baimes, turime jas atskleisti. „Tamsą reikia išnešti į šviesą, o ne atvirkščiai.“ Jei santykiai mums duoda galimybę apeiti žaizdas, jas slėpti, vadinasi, jie nepadeda mums augti. Visata tokių santykių nepalaikys.

Ego supratimu, tobuli santykiai yra tokie, kai abu asmenys rodo vienas kitam nepriekaištingą veidą. Tačiau tai nebūtinai yra tiesa, nes toks stipriųjų pusių demonstravimas ne visada yra nuoširdus. Nepriekaištingas veidas ne visada yra tikras. Jei apsimetinėsiu esanti nepriekaištinga kokiu nors atžvilgiu, kursiu apie save iliuziją. Ir šitaip mane elgtis vers ne kas kita, o baimė: aš bijau, kad pamatęs, kokia išties esu, kitas asmuo mane atstums.

Dievas ir ego skirtingai supranta, kokie santykiai yra geri. Ego požiūriu, geri santykiai yra tokie, kai kitas asmuo iš esmės elgiasi taip, kaip mes norime, niekada nelipa mums ant nuospaudų, neperžengia mūsų komforto zonos ribų. Tačiau jei manysime, kad geri santykiai yra tie, kurie padeda augti, jie turės pasižymėti priešingomis ypatybėmis: išjudins mus iš riboto pakantumo būsenos, privers atsidurti situacijose, kai telieka viena galimybė- besąlygiškai mylėti.

Teigti, kad Šventoji Dvasia apsigyveno mumyse, galima tik tada, kai mūsų ramybės nebetrikdo jokie kitų žmonių poelgiai, kad ir kaip jie kirstųsi su mūsų lūkesčiais.
Gyvenime man nekartą teko su pasidygėjimu žvelgti į savo santykius. „Jie siaubingi“,- sakydavau aš sau, tačiau geriau pasvarsčius suprasdavau, kad nerimą man keliančios situacijos Dievui atrodo puikios. Kitaip sakant, aš gaudavau progą dar aiškiau išvysti savo neurozes.

Kartą viena draugė pranešė man išsiskyrusi su vaikinu.
-Kodėl?- paklausiau.
-Nes jis neskambino man ištisas penkias dienas.
Aš jai nieko nesakiau.
-Jis žino, kad būtinai kasdien turiu išgirsti apie jo jausmus man,- tęsė ji. –Todėl nustačiau tam tikras ribas. Manai šitai nėra gerai?
-Manau, kad tai vaikiška,- kiek patylėjusi pridūriau:- Ar nemąstei, kad reikėtų priimti jį tokį, koks jis yra?
-Supratau, ačiū už palaikymą,- atšovė ji.
-Prašom, visada smagu pagelbėti,- atsakiau.

Bičiulė tikėjosi, kad pritarsiu jai, esą vaikinas pats kaltas, pasielgė netinkamai. Tokio pobūdžio palaikymą rasti neįtikėtinai lengva. Tačiau iš tikrųjų palaikyti draugą- tai padėti jam suprasti savo klaidas, atsisakyti polinkio smerkti bei teisti ir išvysti anapus jo esančią meilę.

Neurozės santykiuose paprastai pasireiškia, kai stengiamės pritempti kitą asmenį ir pačius santykius iki mūsų susikurto vaizdinio. Nesistenkime suprojektuoti santykių, kaip projektuojame namą. Jeigu kažkas su mumis nesielgia kaip romantiškas įsimylėjėlis, galbūt taip ir neturi būti. Bet tai anaiptol nereiškia, kad tas žmogus blogas. Ne kiekvieniems santykiams skirta tapti visą amžių truksiančia širdžių draugyste: jei traukinys nestabteli stotelėje, kurioje laukaite, vadinasi, šis traukinys ne jūsų. Ego stengiasi išnaudoti santykius savo reikmėms- kaip jis pats jas supranta- patenkinti; Šventoji Dvasia panaudoja santykius Dievo tikslams išpildyti. O svarbiausias Jo tikslas- išmokyti jus tyriau mylėti kitus.

Tyrai mylime tada, kai leidžiame jiems būti savimi. Ego artumo siekia primesdamas savo valią, skiepydamas kaltės jausmą. Šventoji Dvasia artumą patiria priimdama ir išlaisvindama.

Šventi santykiai yra tada, kai užuot bandę pakeisti kitą asmenį, stengiamės pamatyti, koks nuostabus jis jau yra.

Meldžiamės „Brangus Dieve, nuimk mano akis dengiantį šydą. Padėk man išvysti savo brolio grožį.“ Kaip tik nesugebėdami priimti kito asmens, koks jis yra, pasmerkiame save kančiai.

Ego- tai tik baimė. Visi turime ego, bet to negana, kad mus būtų galima laikyti blogais žmonėmis. Egoistiškas žmogus yra ne blogas, o sužeistas. Mes visi bent šiek tiek bijome, kad pamatę, kokie iš tikrųjų esame, žmonės pasibaisėję atšoks atgal. Štai kodėl dangstome tikrąjį save kaukėmis. Tačiau tikrasis Aš, tai yra vidinis Kristus, yra visų nuostabiausias. Turime atskleisti giliausią savo esmę, kad suprastume, kaip labai esame verti meilės. Pakankamai giliai panirę į savo tikrąją prigimtį, tamsos nerasime. Ten išvysime beribę šviesą. Kaip tik tai nuo mūsų nori paslėpti ego: visiškai saugūs tapsime nusiėmę visas kaukes. Tačiau mes neišdrįsime to padaryti, jei bijosime būti pasmerkti. Šventi santykiai suteikia kontekstą, kuriame jaučiamės ganėtinai saugūs, nes žinome, kad nebūsime pasmerkti dėl mumyse likusios tamsos, kad už ją bus atleista. Taip mes išgyjame ir galime judėti į savo esybės šviesą. Taip įgyjame paskatų augti.

Taigi šventų santykių pagrindas- „visiškai įprasta proto būsena, kai abu asmenys yra pasirengę ištaisyti savo klaidas, idant išgytų kaip vienas ir būtų laimingi.“

~

Telaimina mus Dieviškumas.