Moteriška ir vyriška energijos

Moteriška ir vyriška energija. Tai NĖRA = moteriškumas ir vyriškumas, tai energijos vedančios į priekį, aš dažnai keičiu tą " į priekį" žodžiais "į save".

Abu aspektai yra reikalingi, abu gražūs, kol jie tarnauja, kai jie balanse. Manau visi to ir ieškome, tik nebūtinai įsivardiname sau.
Taigi, jeigu jie yra ne balanse, tuomet tai skatina judėti, ieškoti, atidžiau pastebėti gyvenimą, kas su juo vyksta aplink tave, kokios situacijos dėliojasi. Tikiu, jog daug įvykių, žmogaus gyvenimo kelionėje, sudėliota taip, kad vestų į vieną ir tą patį kelią, į Save. Kartais daugiau, kartais mažiau, bet kažkokia mylinti jėga pasirūpina ir pakreipia- "Žiūrėk čia, eik ten, patirk taip".
Bet dabar apie tas dvi gražias energijas.

Tai- nuostabi kūryba. Kartais stebiuosi, kaip gražiai viskas yra sugalvota :)

Vyriška ir moteriška energija, tai- simboliai kurie padeda grįžti į kelią, primena apie tai kaip svarbu eiti į balansą, keliauti į jį ir jausmu, ir mintimis, ir darbais.

Apie tai gražiai parašyta knygoje, tai kviečiu pakontempliuoti visą ištrauką, perleisti per save, pajausti. O gal tiesiog perskaityti ir leisti natūraliai "nutūpti" tam, kas šiuo metu turi "nutūpti", tavo širdyje.

Taigi.

ištrauka iš knygos „Grįžimas meilėn“.
Iš skyriaus „Nesipriešinimas“

„Buvome išmokyti, kad mums, kaip atsakingiems suaugusiems, priklauso būti aktyviems ir vyriškiems- eiti išorėn ir susirasti darbą, būti savo gyvenimo šeimininkais, griebti jautį už ragų. Buvome mokomi, kad taip tampame galingi. Taigi galios pojūtį mums suteikia pasiekimai, ji niekaip neišplaukia iš mūsų esmės. Šitaip mąstydami patenkame į užburtą ratą- kol nesame pasiekę šio to svaresnio, jaučiamės bejėgiai ką nors pasiekti.
Jei koks nors sutiktas asmuo pasiūlo mums mažumėlę atsipalaiduoti, atsiduoti gyvenimo tėkmei, mus ištinka isterija. Juk aš ir taip nesu nieko gyvenime pasiekęs, neatskleidžiu savo galimybių! Kas nutiks, jei tapsiu dar pasyvesnis?
PASYVUMAS TURI SAVO JĖGĄ. Asmeninę galią užtikrina vyriškos ir moteriškos, aktyvios ir pasyvios, energijų pusiausvyra. Jei nėra aktyvumo, pasyvumas tampa tinguliu, o aktyvumas be pasyvumo- despotiškumu. Per didelė vyriškos, agresyvios energijos dozė gimdo „mačo“,  siekį valdyti, pusiausvyros stoką. Beda ta, kad visi buvo mokomi gerbti būtent šią agresyvią energiją. Buvome mokomi, kad gyvenimo tikslas- tapti lyderiais ir vadovais. Todėl stengiamės iškelti savo vyriškąją sąmonę, jei jos nešvelnina moteriškumas. Tokie ir esame, tiek vyrai, tiek moterys. Patys sukūrėme kovos mentalitetą. Nuolat dėl ko nors kovojame: dėl darbo, pinigų, santykių, norėdami juos nutraukti, numesti svorio, išsiblaivyti, ką nors kam nors įrodyti, priversti juos pasilikti, išvyti lauk ir t.t. Taip niekada nesudedame kardų.
Moteriškoji, atsiduoti linkusi pusė yra pasyvi. Ji nieko nedaro. Eidami dvasiniu keliu tam tikra prasme visi- tiek vyrai, tiek moterys- turime priimti moters vaidmenį, nuraminti protą. Taip ugdomės asmeninį magnetizmą.
Jei norite suteikti gražų pavidalą krūvelei geležies drožlių, galite tai padaryti dviem būdais. Šiuos smulkučius geležies gabalėlius plonytėmis linijomis įmanoma sudėlioti pirštais, bet kur kas lengviau tai padaryti magnetu. Geležies drožleles traukiantis magnetas simbolizuoja mūsų moterišką sąmonę, kurios galia yra trauka, o ne aktyvumas.
Būtent šis traukos jėga pasižymintis, imlus moteriškas mūsų sąmonės aspektas leidžia mums atsiduoti.
Pagal Dao filosofiją, in yra moteriškasis pradas, atstovaujantis žemės jėgoms, o jang- vyriškasis pradas atstovaujantis dvasiai. Jeigu Dievą įvardijame įvardžiu „Jis“, visa žmonija tampa „Ji“. Čia visai ne vyro ar moters viršenybės klausimas. Dievą sutapatindami su vyriškuoju pradu jokiu būdu neprieštaraujame feminisčių nuostatoms. Moteriškasis mūsų Aš toks pats svarbus, kaip ir vyriškasis.
Teisingas moteriško ir vyriško pradų santykis toks, kai pastarasis nusileidžia ir atsiduoda pirmajam. Atsiduodamas jis tokiu būdu neparodo silpnumo ir nieko nepraranda. Tai galingas nesipriešinimo aktas. Atsiverdama ir tapdama imli, žmogaus sąmonė priima į save dvasią, suteikiančią žmogaus gyvenimui prasmę ir nukreipiančią jį tinkama linkme. Vadovaujantis krikščioniškos filosofijos sąvokomis, Mariją simbolizuoja mūsų moterišką pradą, apvaisinamą Dievo.  Moteris leidžia, kad tai įvyktų, ir pasiduodama šiam vyksmui patiria pilnatvę. Darsyk pakartosiu, kad atsidavimas yra ne silpnumo, o stiprybės požymis. Žemėje gyvenančio Kristaus tėvas yra Dievas, o moteris- žmogiškoji prigimtis. Mistinė žmogaus ir dieviškumo jungtis pagimdo aukštesnįjį Aš.“

Tokia ta tema. Ji graži. Verta dėmesio ir dalies gyvenimo akimirkos. ;)

Apyrankė "Balansas"