SANTYKIAI

„Ką nors sutikę, atminkite, kad šis susitikimas yra šventas. Kitą matote taip, kaip matote save. Kaip su juo elgiatės, taip elgsitės su savimi. Kaip apie jį galvojate, taip galvosite apie save. Niekada to nepamirškite, nes jame save atrasite arba prarasite.“ (Grįžimas meilėn / Marianne Williamson )

   Taip kaip mes skaitydami nuostabią knygą galime nusikelti į kitas vietoves, taip santykyje su kitu žmogumi galime nukeliauti į savęs pažinimo kelionę. Kiekvienas sutiktas žmogus yra siunčiamas mums, kad pamatytume save. Tai jokiu būdu nereiškia, kad turime taikstytis su žalojančiais santykiais, kitų manipuliacijomis ar prievarta. Tai reiškia, kad visur slypi galimybės pažvelgti ir pamatyti save.
Kaip dažnai mes nusprendžiame suprasti žmogų vien dėlto, kad galėtume nuspręsti, yra už ką jį mylėti ar ne, tačiau tiesa ta, kad niekada jo nesuprasime, kol nepamilsime...

   Žmonės nėra tobuli, tiksliau jie ne visada išreiškia savo vidinį tobulumą, tačiau jie visada turi galimybę sąmoningai įžvelgti kitame, grožį ar trūkumus, atleisti ar smerkti, primesti kaltę ar matyti nekaltumą.
Kiek dažnai mūsų beverčiai ginčai slepia meilės ilgesį, dairymasis į išorines greitas „palaimas“ užgožia mylimojo akių spindesį, kiek dažnai mes žiūrime vienas kitam į akis ir paklausiam, o kaip iš tikrųjų tu jautiesi su manimi? Ar tau gera su manimi? Ar aš tau padedu ar trukdau augti?

   Santykiai yra Dievo dovana mums, kaip žmonėms, kad pažintume save ir taip atrastume Dievą. Jis taip sukūrė, dabar mūsų valia, kaip mes tuo naudojamės.

    Santykiai nėra kovos laukas, tai ne mūšis kurį reikia laimėti, tai galimybė augti ir tobulėti. Jei kivirčų ratas užsisuka yra labai gera pagalbinė priemonė- frazė, kuri verta kaboti ant sienos- „Ko aš noriu labiau, jaustis teisus ar laimingas?“ Ir atsakyme slypi labai daug.

   Sakoma, kad visi žmonių poelgiai kyla iš meilės arba meilės ilgesio. Ir tie kurie apšaukia, apšmeižia, įžeidžia, yra praradę ryšį su savimi, savo esme. Mūsų pasirinkimas, ar teisti juos ar gydyti. O gijimas vyksta- atleidžiant. Žinoma jei žmogus mums rodo meilę, mes atsakysime jam tuo pačiu, tačiau jei kito veiksmai yra skatinami baimės, turime suprasti, kad tai- meilės ilgesys.

  Ir apie baimę mylėti. Taip taip baimę. Visus kartus mes labai rizikavome, atverdami širdį, įsileisdami, labai labai rizikavome, nes būtent tada gali ateiti ir didelis skausmas. Visu kartus buvome neapsakomai drąsūs. Ir visgi visada yra verta rizikuoti vėl, jei norisi patirti palaimingą ryšį. O Dievo dovanas reikia priimti, kaip ir galimybes mylėti ir būti mylimiems, iš tikrųjų, be sąlygų patirti tai patiems ir leisti kitiems patirti tą patį. Skydais apsistatyti galima trumpam, bet kiek laiko tai bus patogu? Juk žmogus sutvertas iš meilės, tai jo tikroji prigimtis, būti mylimu ir mylinčiu- jo teisė ( norisi įterpti "Dėkoju Dievui").

Ir pabaigai...kur gi investuoti visada verta... į vienintelius santykius nuo kurių niekur negalima pabėgti, tai santykių su savimi! Santykiai su išore gali parodyti kiek žmogus santykyje su savimi ( viduje ).
~Kiek jis klauso savęs? ( Tiek klauso kito).
~Kiek jis bėga nuo savęs? ( Tiek bėga iš vienų santykių į kitus. Tai gali būti antra pusė, darbas, gyvenama vieta ir pan.)

~Kiek jis priima save? ( Tiek priima tai kas yra, viską, įskaitant žmones, vietas, situacijas, gamtą, visą egzistenciją ).

~Kiek jis smerkia save? ( Tiek smerkia kitus).

~Kiek jis myli save? ( Tiek myli kitus).

~Kiek jis išduoda save? ( Tiek išduoda kitus).

Šiai dienai įžvelgiu du dalykus kurie visą tai išlengvina. Tai priėmimas ir atvirumas. Ir tikrai ne visi tam pasiruošę, tiek duoti, tiek gauti iš kito, ir tikrai tai nėra lengva padaryti, tačiau tikrai verta ir tai mūsų užduotis. Tvirtai tikiu jog visi visi to ilgisi ir tai yra kiekvieno viduje.... Būti harmonijoje su savimi ir pasauliu- mūsų prigimtis ir laimė.

Apkabinkit save, o poto ir kitus.
Su meile. Maat.